Tikslu kelimas ir prisirisimas prie ju - asmenines tragedijos priezastis.
Daugybe metu analizavau save ir kitus - tai prasidejo vadybos ir pardavimu kursuose, bei seminaruose, tesesi krikscioniskoje aplinkoje, veliau - santykyje su savo vaikais, fotografijoje - anlizuojant gyva busimo portreto turini, ir galu gale - veidoskaitoje.
Visa sita laika is vienos ar kitos puses buvo analizuojami gyvenimo tikslai ir ju siekimas:
- kodel zmogus silpnavalis;
- kodel jis palieka vaikus del uzsienyje gaunamos duonos;
- kodel ir kada jis paluzta;
- kaip pakyla is duobes;
- kodel vienas turtingas, o kitas skursta;
- kodel vienas pasieka beveik viska, ka zada, o kitas nuolat viska meta?
Pirmas dalykas, kuri ismokau apie tikslus - vaikai iki 6 metu tiksliai zino, kas jie nori buti uzauge.
Ir aplinkai "pakoregavus" tuos norus, net juos pasiekus, jie niekada nebuna laimingi.
Grazinti suaugusi zmogu i sugriauta vaikyste - buna labai sunku arba neimanoma.
Tai gan nesunkiai galima pasiekti trumpam - emociju suzadinimu ir sektantiskomis manipulaicijomis. Bet rezultatas buna trumpalaikis, ir neretai - tragiskas.
O kad zmogus griztu prie savu troskimu ir visiskos laisves nuo primestu svetimu tikslu - pavyksta tik vienetams.
Todel labai svarbu - nepririšti ir neprisirišti prie kažkokio konkretaus ilgalaikio tikslo.
O galbūt jo visai neturėti.
Keista? Neitikėtina? Pikta?
Visai ne.
Mes nuo gimimo turime idetus TIKRUOSIUS tikslus.
Net nieko nenoredamas zmogus, nori isgyventi, valgyti, miegoti, myleti, buti mylimu, reikalingu.
Ir pajutes, kad gali tai pasiekti - padarys viska pats, be jokiu "susigalvotu", o iš tiesu - kitu pavyzdziais primestu tikslu.
Kad ismaitintu savo vaika, jis naturaliai atras, ka moka, islavins talentus ir isugdys igudzius.
Juk taip daznai, mamos, baigusios inzinerija, budamos su vaikais, tampa puikiomis fotografemis ar tapytojomis - ne iš neturejimo ka veikti, o is laisves daryti, ka tinkamos.
Vyriskis, baiges tris aukstuosius ir vilkes per gyvenima nesekmes, galu gale atranda savo ir seimos ramybe, tapes vilkiko vairuotoju.
Pavyzdziu daugybe.
Tai, kas žmonėms einasi lengvai, dazniausiai jiems įaugę kaip natūralus pavyzdys iš jo gimtos aplinkos, be jokių primestinių tikslų statymo - versliniko sūnui daryti pinigus žymiai paprasčiau nei siuvėjo sūnui, kaip ir muzikanto sūnus dazniausiai turi labiau išlavintą klausą už architekto sūnų. Be jokių pastangų, iš jo natūralios aplinkos.
Pažįstu begalę finansiškai sėkmingų žmonių, kurie viduje jaučiasi nelaimingi ir tokie vieniši, lyg į lauką lyjant išspirti šunys...
Visda būna išimčių.
Bet tapti išimtimi, kitokiu, pakeisti save vardan tikslo - dažniausiai toks skaudus ir sunkus kelias, kurio gale pasiektas tikslas, po trumpo pergalės dziaugsmo, dazniausiai neteikia issvajotos laimes.
Aplinkos pastovus brukimas "pasikeisk, pasiek, tu gali", daznaisuia iveda i savigrauzos ir kaltes jausma, norint, bet negalint buti kitokiu.
Tai labai naudinga masiniam vartojimui - kuo asmuo nelaimingesnis, tuo daugiau jis isleidzia pinigų "laime nesanciu dalyku" pirkimui. Dirba dirba dirba, kad nusipirktu "labiau laimingesni" daikta, tada nuo itampos savaitgali geria arba "tusinasi", kad nuslopintu savaites stresa, ir ateinancia savaite vel dirba dirba dirba, kad galetu "pagerti" ir nusipirkti "laimingesne laime" nešanti daikta/kelionę/viltį.
Kas naturaliai atranda savo vieta - trumpalaikiai tikslai ir uzduotys patys iskyla pries nosi. Jie nevargina, nenesa nemigos, nezudo sveikatos. Nuo ju atsirandantys rupesciai ir begimas - malonus dienos gale. Pažįstu laimingų žmonių, kurių visuomeninis statusas labai įvairus - nuo pagalbinio statybose iki kapitonų. Jie laimingi, nes darydami tai, kas naūraliai sekasi, jie pasitenkina tuo, ką iš tos veiklos gauna.
Pats geriausias is visu tikslu, kuriuos man teko analizuoti, ir kuris suteikia daugiausiai laisves ir laimes:
"Padaryk siandien viska, ka gali, ir taip gerai, kaip tik gali. Palik viska vienai dienai. Atsikeles ryte ziurek atgal tik i gerus dalykus."
Nesigrauzk del nepadarytu darbu ar padarytu klaidu. Net jei vakar viskas nepavyko, bandyti vel padaryti tai, ko is taves reikalauja si diena, nes daznaiusiai - kita diena reikalauja visai kitu dalyku, ir neverta su savimi temptis vakarykstes nesekmes. Net jei reikalauja tu paciu dalyku - aplinkybes buna kitokios, igudziai kitokie, oras kitoks ar sviesa kitokia. Atsisukti atgal tik tam, kad atrasti, kas buvo gerai, perzvelgti pavykusius darbus ir bandyti juos atkartoti.
Daugybe metu analizavau save ir kitus - tai prasidejo vadybos ir pardavimu kursuose, bei seminaruose, tesesi krikscioniskoje aplinkoje, veliau - santykyje su savo vaikais, fotografijoje - anlizuojant gyva busimo portreto turini, ir galu gale - veidoskaitoje.
Visa sita laika is vienos ar kitos puses buvo analizuojami gyvenimo tikslai ir ju siekimas:
- kodel zmogus silpnavalis;
- kodel jis palieka vaikus del uzsienyje gaunamos duonos;
- kodel ir kada jis paluzta;
- kaip pakyla is duobes;
- kodel vienas turtingas, o kitas skursta;
- kodel vienas pasieka beveik viska, ka zada, o kitas nuolat viska meta?
Pirmas dalykas, kuri ismokau apie tikslus - vaikai iki 6 metu tiksliai zino, kas jie nori buti uzauge.
Ir aplinkai "pakoregavus" tuos norus, net juos pasiekus, jie niekada nebuna laimingi.
Grazinti suaugusi zmogu i sugriauta vaikyste - buna labai sunku arba neimanoma.
Tai gan nesunkiai galima pasiekti trumpam - emociju suzadinimu ir sektantiskomis manipulaicijomis. Bet rezultatas buna trumpalaikis, ir neretai - tragiskas.
O kad zmogus griztu prie savu troskimu ir visiskos laisves nuo primestu svetimu tikslu - pavyksta tik vienetams.
Todel labai svarbu - nepririšti ir neprisirišti prie kažkokio konkretaus ilgalaikio tikslo.
O galbūt jo visai neturėti.
Keista? Neitikėtina? Pikta?
Visai ne.
Mes nuo gimimo turime idetus TIKRUOSIUS tikslus.
Net nieko nenoredamas zmogus, nori isgyventi, valgyti, miegoti, myleti, buti mylimu, reikalingu.
Ir pajutes, kad gali tai pasiekti - padarys viska pats, be jokiu "susigalvotu", o iš tiesu - kitu pavyzdziais primestu tikslu.
Kad ismaitintu savo vaika, jis naturaliai atras, ka moka, islavins talentus ir isugdys igudzius.
Juk taip daznai, mamos, baigusios inzinerija, budamos su vaikais, tampa puikiomis fotografemis ar tapytojomis - ne iš neturejimo ka veikti, o is laisves daryti, ka tinkamos.
Vyriskis, baiges tris aukstuosius ir vilkes per gyvenima nesekmes, galu gale atranda savo ir seimos ramybe, tapes vilkiko vairuotoju.
Pavyzdziu daugybe.
Tai, kas žmonėms einasi lengvai, dazniausiai jiems įaugę kaip natūralus pavyzdys iš jo gimtos aplinkos, be jokių primestinių tikslų statymo - versliniko sūnui daryti pinigus žymiai paprasčiau nei siuvėjo sūnui, kaip ir muzikanto sūnus dazniausiai turi labiau išlavintą klausą už architekto sūnų. Be jokių pastangų, iš jo natūralios aplinkos.
Pažįstu begalę finansiškai sėkmingų žmonių, kurie viduje jaučiasi nelaimingi ir tokie vieniši, lyg į lauką lyjant išspirti šunys...
Visda būna išimčių.
Bet tapti išimtimi, kitokiu, pakeisti save vardan tikslo - dažniausiai toks skaudus ir sunkus kelias, kurio gale pasiektas tikslas, po trumpo pergalės dziaugsmo, dazniausiai neteikia issvajotos laimes.
Aplinkos pastovus brukimas "pasikeisk, pasiek, tu gali", daznaisuia iveda i savigrauzos ir kaltes jausma, norint, bet negalint buti kitokiu.
Tai labai naudinga masiniam vartojimui - kuo asmuo nelaimingesnis, tuo daugiau jis isleidzia pinigų "laime nesanciu dalyku" pirkimui. Dirba dirba dirba, kad nusipirktu "labiau laimingesni" daikta, tada nuo itampos savaitgali geria arba "tusinasi", kad nuslopintu savaites stresa, ir ateinancia savaite vel dirba dirba dirba, kad galetu "pagerti" ir nusipirkti "laimingesne laime" nešanti daikta/kelionę/viltį.
Kas naturaliai atranda savo vieta - trumpalaikiai tikslai ir uzduotys patys iskyla pries nosi. Jie nevargina, nenesa nemigos, nezudo sveikatos. Nuo ju atsirandantys rupesciai ir begimas - malonus dienos gale. Pažįstu laimingų žmonių, kurių visuomeninis statusas labai įvairus - nuo pagalbinio statybose iki kapitonų. Jie laimingi, nes darydami tai, kas naūraliai sekasi, jie pasitenkina tuo, ką iš tos veiklos gauna.
Pats geriausias is visu tikslu, kuriuos man teko analizuoti, ir kuris suteikia daugiausiai laisves ir laimes:
"Padaryk siandien viska, ka gali, ir taip gerai, kaip tik gali. Palik viska vienai dienai. Atsikeles ryte ziurek atgal tik i gerus dalykus."
Nesigrauzk del nepadarytu darbu ar padarytu klaidu. Net jei vakar viskas nepavyko, bandyti vel padaryti tai, ko is taves reikalauja si diena, nes daznaiusiai - kita diena reikalauja visai kitu dalyku, ir neverta su savimi temptis vakarykstes nesekmes. Net jei reikalauja tu paciu dalyku - aplinkybes buna kitokios, igudziai kitokie, oras kitoks ar sviesa kitokia. Atsisukti atgal tik tam, kad atrasti, kas buvo gerai, perzvelgti pavykusius darbus ir bandyti juos atkartoti.
Baigsiu kita diena....
Patys tikriausi tikslai yra tie, kuriuose atpažįstame savo svajones ir kuriose išauga mūsų tikrosios vertybės - mano AŠ turinys. Nebūtinai tas turinys yra gražus kitiems.
Tad pirma reikia pažinti save atrasti savo AŠ, o nesiderinti prie kitų keliamų tikslų.
