Pradžioje jos - lyg skustuvas nemokšos rankose - rėždamos čaižo venas, verčia vidurius ir kankinančiai žudo...
Bet kai pamėgsti vienumą...
Kai pamilsti tylą ir imi bėgti nuo visokio triukšmo, mintys tampa geriausiai išgaląstu peiliu.
Lyg tvirti standūs ašmenys jos skverbiasi tolygiai, giliai.
Pasiekia visas kūno kertes, sąnarius, širdį, sielą...
Šalina, kas netinkama, nedarydamos sveikam kūnui žalos.
Po šių pjūvių kasdien darosi šviesiau...
