Sunday, November 16, 2014

Mano paskutinis momentas ir mano paskutinė išpažintis, ex...

Praeitis, kurios nebūtina skaityti:
Dešimt metų gyvenau kito žmogaus gyvenimą, jausdamasis laimingas, kad galiu jam "atiduoti viską, nieko sau nepasilikdamas" (citata iš to žmogaus laiško man po 5 metų). Bet jis tai išniekino. Tai, ką galėjau duoti, nebuvo verta net to, kad žmogiškai pasakytų "nenoriu su tavim gyventi, duosiu skyryboms". Vietoje to šmeižė, provokavo, melavo, bandė atimti net tai, ko neturėjau...

Dar penkis metus gyvenau be jokios ateities. Tik šia akimirka, sukandęs dantis, verkdamas ir melsdamas vienintelio - kad MANO VAIKAI nesijaustų palikti, kad manęs neužmirštų, kad galėčiau bent kiek pasidžiaugti jų buvimu. Kita nebuvo įdomu ir nedžiugino. Dažnai nebetikėjau, kad ryt išvis gyvensiu. Laimės surogatai padėjo išgyventi, bet džiugino neilgai, nes širdis tvinko neapykanta ir skaudėjo dėl neteisybės. Už viską labiausiai nekenčiau savo priešo, kuris mane sąmoningai atskyrė nuo vaikų. Nors maldavau ir kalbėjau jam šimtą kartų, jis tyčiojosi.


Dabartis:
Pagaliau įsakiau savo bijančiam protui, suėmiau į saują savo širdį ir per sukąstus dantis išspaudžiau iš jos viską, kas penkiolika metų siejo mane su draugu ir priešu - prieraišumą, pyktį, neapykantą, visus mėginimus, išgyvenimus, jausmus, nužudytas svajones, sentimentus... ir visa tai paliejęs su ašaromis ant aukuro, uždegiau.
Tris dienas paslikas raudojau savo širdies skausmų, savęs, savo liūdesio, neapykantos, buvusios aistros ir atminties apie tai likučių.
Tada atsikėliau, įkvėpiau sopančia krūtine, nužiūrėjau blausius pelenus, užkasiau kaltinamųjų strėlių titnagą į užmiršties kapą ir sukalbėjau atleidimo maldą. Nepasodinęs jokių neužmirštuolių, išėjau į Savo Gyvenimą.
Eisena su kiekvienu žingsniu lengvėja, ištuštėjusi nuo neapykantos širdis godžiai semia grožį, gyjančios krūtinės žaizdos stabdo nuo lėkimo, o protas pildosi ramuma.

Einu, darau, dainuoju, atleidžiu, kovoju, myliu, globoju - kiek telpa į širdį, kiek išgali mano jėgos. Ir tik tiek, kiek moku.
Neduodu nieko daugiau, nei turiu - taip save saugau, taip save myliu.

Ir tu, ex, išmok gyventi taip, kad pati džiaugtumeisi SAVO GYVENIMU.

Tuo palinkėjimu baigiu visam.

Niekada nepažintas...
Niekada nesijautęs tavo mylimu...
Niekada nebebūsiantis tavo...

ex...