Fed5
Kodak Gold200
Nuotrauka buvo itraukta i efoto rekomenduotinas
O cia fotokritiko Alberto K. komentaras po nuotrauka efoto galerijoje.
Ilgas, bet issamus ir labai malonus.
"Kadangi vėl atsirado laisvo laiko, Edita (Gedai, manau, atleisi, kad po tavo nuotrauka), bet negaliu susilaikyti neatkreipęs tavo dėmesio į tai, kaip puikiai parodėte, kad nuotraukos grožį formuoja jausmo nuoširdumas. Ne tas debilaivas reklaminis glamūras, o paprasčiausias žmogaus jausmo nuoširdumas. Dabar Edita kaip tai padaryti, t.y. tą nuoširdumą. Pamokėlė tau kaip fotomodeliui (Gaila, kad Efoto neturi skyriaus fotomodeliai. Galima būtų užpildyti žiaurią tuštumą tarp fotografų ir tų kas nori kurti kaip fotoaktoriai – modeliai, nes puikiai žinome kaip sunku rasti tinkamo tipažo tinkamą žmogų konkrečiai idėjai įgyvendinti ir išreikšti.) Yra keletas būdų. Paprasčiausias – žmogus į kažką tolumoje, išsirinkęs vieną tašką žiūri, o fotografas su kamera "įlenda" tarp jų į žvilgsnį ir nufotografuoja. Susidaro įspūdis, kad žmogus kažką stebi. Galima ir, blogiausiu atveju padauginti 157 iš 13. Tuomet matosi mastymas. Bet tik matosi, kad stebi, bet tik matosi, kad masto. Toliau, sudėtingiau: prisiminti kažką savo praeityje, bet prisiminti, matant vaizduotėje tą buvusį įvykį. Tas buvusio įvykio matymas mumyse suformuoja tuo metu mūsų patirtą jausmą – dabartinė ši tavo nuotrauka. Ketvirtas būdas – aktorinis – tai tas pat kas prieš tai, bet tą prisimintą jausmą sustiprintai parodant (tavo, šiuo atveju, tęsiant, būtų ašaros) Ir paskutinis – hiperbolizuojant tą jausmą tavo atveju būtų juokas pro ašaras. Turėtume emocijos ir vaizdo supriešinimą.(konfliktas tarp jausmo (skausmo) ir jo išraiškos priešingos formos (juoko)) Arba rauda be ašarų – tolygu rėkimui. Yra ir atvirkštinis būdas pirma judesys, jo įsivaizdavimas ir tada to judesio sukurta emocija išreiškiama per veido grimasą. Žodį naudoju kaip perdėtą jausmo rodymo būdą. Pavojinga, nes galima nusiristi į jausmo iliustraciją (rodymą), bet ne išgyvenimą. Geriau tada, kai fotografas, turėdamas idėją, pasiūlo judesį, o fotoaktoriaus – modelio uždavinys tą judesį užpildyti jausmu. Rezultato greitumas priklauso nuo patirties turėjimo ir kompleksų buvimo – aš ten –fotografijoje– tai ne aš. Tai mano sukurtas personažas kurio tikslas, kad fotografo įdėja būtų įgyvendinta. O dabar kaip yra: atsistojo pasikraipė, pasistaipė ir "po barabanu" tuščia, – tik, atseit, gražus pasimaivymas kurį galima būtų įvardinti kaip – norėk manęs– nieko bendro neturintis su menine fotogrfija. Geriausiu atveju albuminė nuotrauka (sąmoningai sakau ne fotografija) Judu su Gedu sukūrėte puikią meninę fotografiją kur fone esantis jukos gėlės lapas man kaip varveklis įnešantis į veikėjos perteiktą akimirkos jausmo išraišką gilaus draminio ( ne dramatiško) turiu uomenyje teatro žanrą dramą), aštrumo (ne dramatiško aštrumo). Jauti skirtumą. Jis yra. Dramatiškas – konkretu, apie įvykį, draminis – plačiau, apie būseną. Portrete lemia jausmas. Portrete dažnai, palengvinant jausmo išgavimą, slepiamasi už įvykio (pvz. cigaretės rūkymas). Taip vadinamas reportažinis portretas: einama nuo judesio į jausmą. O tu čia per jausmą išreiškei mintį. Toliau nerašysiu kokią mintį, nes nenoriu, kad vėl kaltintum save per daug dideliu atlapaširdiškumu. Gedui ir tau dėkui už gerą portretinį darbą. Parodinis. Tavo būsimos parodos – įžanginis. (manau Gedas sutiks pasidalinti autoryste) "
