Užsispyrusio žemaičio dialogas su užsispyrusia žemaituke.

Užsispyrusio žemaičio dialogas su užsispyrusia žemaituke.


Šitas žmogus vaikus moko :
- Turi būti su žirgu VIENA. Turi jausti jį taip, kad tu nurodytum, kur jam statyti koją, kada šokti, kada stoti, kada nuleisti galvą - be matomų judesių, be garso. Žirgas labai protingas, bet labai baugštus. Jei galvosi už jį, valdysi jį - jis tavim visiškai pasitikės, tave jaus, žinos, ko iš jo nori ir visą save patikės. Bet jei tu nežinosi ką darai, jei nejausi jo - jis taves neklausys, bijos, visko baidysis ir mes tave žemėn.
Būk su žigu toks, koks žmogus buvo senovėje - nežiūrėk kaip į gyvulį, žiūrėk kaip į save. Rodydamas į žirga, lietuvis sakydavo "AŠ-VA", arba "AŠ-VIENIS". Neskirdavo savęs ir savo gyvenimo nuo žirgo. Iki paskutinių laikų išliko įstatymas, kad pavogęs iš lietuvio žirgą - lygus užmušusiam savo brolį."


Ašvienis - taip dabar rašomas seniausias lietuvių kalbos žirgo pavadinimas, kurį dar naudojo mano tėtis. Aš galvojau, kad jis šaukia šveplai - ašvini!

Pasirodo - jis tarė senąja tarme - taip, kaip jis 376 kartus užrašytas Rig-Vedoje ir šiandien tariamas sanskrite.
Vedose Ashvini - dievai dvyniai-raiteliai, pradedantys dieną ir baigiantys vakarą, atnešantys pradžią ir gausą, kitų dievų gydytojai ir ajurvedos globėjai.
Ant lietuvių kraigų besipuikuojantys du žirgeliai dvyniai - tai dievai dvyniai Ašvieniai.
Ashva (ašva) - ir lietuviams, ir indams žirgas ir jo sinonimai.

O iš kur atsirado Vedos ir Indoeuropiečiai? Juk ne iš Indijos.

Tie žmonės, kurie save vadino "arya", kalbėjo ta kalba, kuri vadinama Proto-Indo-Iranėnų ir iš kurių kildinami visi iranėnai ir indo-europiečiai, gyveno centrinės azijos stepėse ir jūrų pakraščiuose dar 5000-2800BC.
Nuo 2800BC kultūra ėmė plisti.
Dalis jų pasuko į pietvakarius. Jų - proto-iranėnų kalba sunyko pirmoji.

Dalis jų kirto Indų kušo kalnus ir šiaurvakarinę Indiją pasiekė ~1800-1500BC.
Indijoje jie statė miestus, ir atnešė klestėjimą, savo kultūrą, kalbą, religiją.
Jie buvo lyginami su dievais.
Jų, 28-žių vyriausiųjų vardais pavadinti dangaus ciklai.
Arya buvo raiti ant žirgų, nelygu su jais suaugę. Jie atsinešė savo vardus - vyriausiąjį Ariją jie vadino AšvinI (azvinI), raitelius ašvin, o žirgus vadino ašva. Jie neskyrė žirgo nuo raitelio.
Apie 1000BC arya užrašė savo Vedas - svarbiausius rašytinius Indijos istorijos šaltinius. Jie paliko religinę vedų kalbą - sanskritą.
O paskui - išnyko.
Indijoje neliko ne vieno, kas namie kalbėtų tą kalba, kuria užrašyti šventieji Indijos raštai, kurie žirgą ir raitelį vadintų "ašvienis".

Bet dalis jų anais laikais pasklido į vakarus.
Dalis vis dar gyvena... Lietuvoje, Žemaitijoje.
Vis dar kalba, vis dar dainuoja.
O vienas užsispyręs karšuvis, žemaitis, moko vaikus elgtis ir gyventi su žirgais.
Neskirti savęs nuo žirgo, vadinti save ir žirgą AŠ-VIENIS.

Tuo žodžiu, kuriuo mokė savo vaikus vadinti arya, dar iki atsirandant Vedoms.

Kelti dirbtinus tikslus = kurti asmeninę tragediją

Tikslu kelimas ir prisirisimas prie ju - asmenines tragedijos priezastis.

Daugybe metu analizavau save ir kitus - tai prasidejo vadybos ir pardavimu kursuose, bei seminaruose, tesesi krikscioniskoje aplinkoje, veliau - santykyje su savo vaikais, fotografijoje - anlizuojant gyva busimo portreto turini, ir galu gale - veidoskaitoje.


Visa sita laika is vienos ar kitos puses buvo analizuojami gyvenimo tikslai ir ju siekimas:
- kodel zmogus silpnavalis;
- kodel jis palieka vaikus del uzsienyje gaunamos duonos;
- kodel ir kada jis paluzta;
- kaip pakyla is duobes;
- kodel vienas turtingas, o kitas skursta;
- kodel vienas pasieka beveik viska, ka zada, o kitas nuolat viska meta?


Pirmas dalykas, kuri ismokau apie tikslus - vaikai iki 6 metu tiksliai zino, kas jie nori buti uzauge.
Ir aplinkai "pakoregavus" tuos norus, net juos pasiekus, jie niekada nebuna laimingi.
Grazinti suaugusi zmogu i sugriauta vaikyste - buna labai sunku arba neimanoma.
Tai gan nesunkiai galima pasiekti trumpam - emociju suzadinimu ir sektantiskomis manipulaicijomis. Bet rezultatas buna trumpalaikis, ir neretai - tragiskas.
O kad zmogus griztu prie savu troskimu ir visiskos laisves nuo primestu svetimu tikslu - pavyksta tik vienetams.

Todel labai svarbu - nepririšti ir neprisirišti prie kažkokio konkretaus ilgalaikio tikslo. O galbūt jo visai neturėti.

Keista? Neitikėtina? Pikta?

Visai ne.

Mes nuo gimimo turime idetus TIKRUOSIUS tikslus.

Net nieko nenoredamas zmogus, nori isgyventi, valgyti, miegoti, myleti, buti mylimu, reikalingu.
Ir pajutes, kad gali tai pasiekti - padarys viska pats, be jokiu "susigalvotu", o is tiesu - kitu pavyzdziais primestu tikslu.

Kad ismaitintu savo vaika, jis naturaliai atras, ka moka, islavins talentus ir isugdys igudzius.

Juk taip daznai, mamos, baigusios inzinerija, budamos su vaikais, tampa puikiomis fotografemis ar tapytojomis - ne iš neturejimo ka veikti, o is laisves daryti, ka tinkamos.
Vyriskis, baiges tris aukstuosius ir vilkes per gyvenima nesekmes, galu gale atranda savo ir seimos ramybe, tapes vilkiko vairuotoju.

Pavyzdziu daugybe.

Tai, kas žmonėms einasi lengvai, dazniausiai jiems įaugę kaip natūralus pavyzdys iš aplinkos, be jokių primestinių tikslų statymo - versliniko sūnui daryti pinigus žymiai paprasčiau nei siuvėjo sūnui, kaip ir muzikanto sūnus dazniausiai turi labiau išlavintą klausą už architekto sūnų. Be jokių pastangų, iš jo natūralios aplinkos.
Pažįstu begalę finansiškai sėkmingų žmonių, kurie viduje jaučiasi nelaimingi ir vieniši, lyg per lietų lauk išspirti šunys...

Visda būna išimčių.
Bet tapti išimtimi, kitokiu, pakeisti save vardan tikslo - dažniausiai toks skaudus ir sunkus kelias, kurio gale pasiektas tikslas, po trumpo pergalės dziaugsmo, dazniausiai neteikia issvajotos laimes.

Aplinkos pastovus brukimas "pasikeisk, pasiek, tu gali", daznaisuia iveda i savigrauzos ir kaltes jausma, norint, bet negalint buti kitokiu.
Tai labai naudinga masiniam vartojimui - kuo asmuo nelaimingesnis, tuo daugiau jis isleidzia "laime nesanciu dalyku" pirkimui. Dirba dirba dirba, kad nusipirktu "labiau laimingesni" daikta, tada nuo itampos savaitgali geria arba "tusinasi", kad nuslopintu savaites stresa, ir ateinancia savaite vel dirba dirba dirba, kad galetu "pagerti" ir nusipirkti "laimingesne laime" nesanti daikta/paslauga.


Kas naturaliai atranda savo vieta - trumpalaikiai tikslai ir uzduotys patys iskyla pries nosi. Jie nevargina, nenesa nemigos, nezudo sveikatos.Nuo ju atsirandantys rupesciai ir begimas - malonus dienos gale. Pažįstu laimingų žmonių, kurių visuomeninis statusas labai įvairus - nuo pagalbinio statybose iki kapitonų. Jie laimingi, nes darydami tai, kas naūraliai sekasi, jie pasitenkina tuo, ką iš tos veiklos gauna.


Pats geriausias is visu tikslu, kuriuos man teko analizuoti, ir kuris suteikai daugiausiai laisves ir laimes:
"Padaryk siandien viska, ka gali, ir taip gerai, kaip tik gali. Palik viska vienai dienai. Atsikeles ryte ziurek atgal tik i gerus dalykus."
Nesigrauzk del nepadarytu darbu ar padarytu klaidu. Net jei vakar viskas nepavyko, bandyti vel padaryti tai, ko is taves reikalauja si diena, nes daznaiusiai - kita diena reikalauja visai kitu dalyku, ir neverta su savimi temptis vakarykstes nesekmes. Net jei reikalauja tu paciu dalyku - aplinkybes buna kitokios, igudziai kitokie, oras kitoks ar sviesa kitokia. Atsisukti atgal tik tam, kad atrasti, kas buvo gerai, perzvelgti pavykusius darbus ir bandyti juos atkartoti.

Baigsiu kita diena....

Prokrusto lova lietuvių tarmėms. Arba "kap Jablonskių Jonis mūsų tarmes ruomija"...

Priesėsu vyna dyna i parašysu viskun, kas gul unt širdys
Apie tun Jonuli, katras iš mums brungių i supruntamu šnekų padirba juovala su slaviška gramatika...

Daug metų mano širdį akmeniu slegė klausimas - kodėl gražios, ir ypatingai senos mūsų tarmės, kalbininkais vadinamų kabinetinių impotentų nuolat kastruojamos, darkomos ir keičiamos kratiniu, kuris vadinamas "bendrine lietuvių kalba" ?..
Kodėl žodžiai, kuriais kalbėjo lietuviai, žemaičiai, dzūkai ir kitos broliškos gentys, dabar keičiami ir linksniuojami beveik identiškai rusų gramatikai?

Atsakymą man padiktavo politika. Visiškai netikėtai - Landsbergio asmenyje.
Juk visą šitą tarmių kastraciją pradėjo V.Landsbergio senelis ir V.Žemkalnio uošvis - Jonas Jablonskis.
Matydami, kokie rieda obuoliai, nesunkiai galime spręsti ir apie obelį. Tragiška.

Dabar dar tik pradedu juodraštį, bet būtinai surašysiu viską, su detalėmis, kaip rašiau apie LDK kunigaikščio Gedimino dukters Aldonos palikuonis Europos valdovų rūmuose.

Parašęs paskelbsiu nuorodą socialiniuose tinkluose.

Ginto Jūdvyčio atminimui - minsiu mūsų senais žvejybos takais

Prieš daug metų, vėlyvą pavasarį, su Gintu turėjome pačią nesėkmingiausią žvejybą - nepagavome ničnieko :)

Bet per dieną mynėme dviračiais nuo vienos vietos į kitą, vis tikėdamiesi ką nors pagauti skirtingu paros laiku...

Dedu du maršruto žemėlapius, nes į viena netelpa visi taškai:
Šilalė, Divytis, karosynas prie autostrados, Akmena prie autostrados, Jūra (upė) prie Pajūrio, Jūra ties Kamščių karjeru ir Šilalė.
Paskutiniai kelionės kilometrai nuo Pajūrio pro Kamščius iki Šilalės buvo žvyrkeliu. Tai tamsoje grįžus, nebėjo nužergti nuo dviračio :)
Po kiek laiko sumaniau pamatuoti atstumą - žemėlapis rodo 94,8km.
Mynėme baltarusiškais vyriškais dviračiais (nepamenu, kaip vadinosi).
Nesu numynęs daugiau.

Pernai, birželio 06d Gintas mirė.
Šiemet, jo mirimo metinių proga, birželio 06d, praminsiu šituos kilometrus jo atminimui.

P.S. Su GPS tiksliai nuimsiu visą maršrutą, nes žemėlapyje neina sudėti tikslių taškų.

Gandai ir Naujienos

 Tema parasiau efoto.lt

Visi žinome, kaip vertybinių popierių birža sukelia ekonomikos krizę per kelias valandas.

Jai tereikia paleisti gandą - "karas, badas, tragedija", ir visi iškart stengiasi atsikratyti nuostolingų akcijų...

Tas pats ir su technikos gandais - gamintojas saikingai anonsuoja naujienas, siekdamas sužadinti galimų klientų susidomėjimą, bet nenuvertinti lig tol buvusio produkto. Tik

savalaikis naujienų žinojimas garantuoja rinkos stabilumą.

Kiek svarbus momenttinis gando paskleidimas vartotojų (šiuo atveju - pentaxistų) tarpe?

LABAI.

Nes jis tiesiogiai aktualus finansiškai. Tik suprasdamas daiktų vertės kitimą, galiu prognozuoti savo piniginę. Žinodamas, kad bus mane dominantis FF, aš ryte nebepirksiu APS-C objektyvo. O visus neparduotus FF objektyvus iš skelbimų išimsiu, arba pakelsiu kainas.

Du Faktai:

1. Vakar aš sėdėjau Tauragėje, kalbėdamas apie Pentax FF objektyvų perdarymo galimybę kitiems FF bodžiams. Ryt būčiau pradėjęs ieškoti tekintojo naujiems bajonetams. Po paskutinės naujienos, visi planai pasikeitė.

2. Per šiąnakt (diena USA) pentaxforum'e iš skelbimų jau dingo dalis puse FF fixų, o kitiems pakilo kainos.

Dirbtinai stabdant naujienas ir gandus šiame forume (Ignas trina Pentax grupes naujienas ne pirmą ir net ne dešimtą kartą), jos jau kelias valandas aptarinėjamos Facebooke.

Kai "naujiena" buna pavėluotai paskelbta efoto, ji jau nebeįdomi, nebeskaitoma ir nebekomentuojama tų, kam iš tikrųjų aktuali. Elementaru...

DU KLAUSIMAI IGNUI:

1. Koks skirumas KAS paskelbs naujieną čia?!

Argi ne svarbiau, kad ji būtų čia paskelbta, ir šio tinklapio nariai tai aptarinėtų? Kam savanoriškai stabdyti šio forumo lankomumą? Kam užsikrauti aktyvių vartotojų darbą ant

admino pečių? Ar ne geriau būtų daryti savo darbą kurį gali atlikti tik adminas, vartotojams paliekant savo darbą - naujienas, aptarimus ir diskusijas?

2. Ar žinai, kaip UŽPI..., kai rašai, dėlioji žodžius, kartais šąlančiasi pirštais, kartais ieškai WiFi, kad parašyti bendraminčiams naujieną, o ją ima ir užblokuoja!

Lyg būtum iškeikęs visą bendruomenę...

Šitie klausimai retoriniai, nes jie turi VISIEMS akivaizdų atsakymą - tai elementari NEPAGARBA.

Tad tiesioginis Igno atsakymas nebūtinas.

O ta nepagarba, individualūs blokavimai, pasikartojantys apribojimai, bei žinutės "nevaryk Dievo į medį" lipa per gerklę...

Nebijau būti ištrintas, nes zmonių, su kuriais bendrauju gyvai, neriboja efoto. Tie, kam manęs reikia - žino, kaip mane rasti už efoto ribų.

P.S.

Igną, kaip vieną iš pagrindinių kenkėjų pentaxistams (už dešimčių diskusijų blokavimą ir temų trynimą), aš ištryniau iš efoto Pentax grupės. Seno Pentax objektyvo turėjimas nė vieno nedaro pentaxistu... Jis neturi moralinės teisės joje vėl atsidurti.

P.P.S.

Nesunkiai prognozuodamas Igno reakciją, tą patį tekstą kopijuoju į savo blogspotą, FB profilį ir pasidarau printscreen.

Na, po šitokio Igno prisipažinimo man aiškūs efoto reikalai.
Nebeturiu ką pridurti ir nieko ten rašyti nebežadu.

Šarvuotųjų šamukų ( Corydoras ) nerštas mano akvariume

Eidamas miegoti, vakar, neiškenčiau mažojo siurbliuko triukšmo antrame akvariume ir jį išjungiau.
Atsikėlęs radau pridėta apie 50-imt ikriukų palei vandens viršų tame ( rezerviniame ;) ) akvariume.
Išneršė Corydoras Aeneus Velo patelė (bronzinis ilgapelekis šarvuotasis šamukas). Įdomu, ar bus apvaisinti ikreliai, nes patinėlis paprastas Aeneus, ne Velo (ne ilgapelekis).
Tai penktas neršimas mano akvariumuose per šį mėnesį. Ir šitas - pats gausiausias.
Klausimas - kelti tuos ikrus į inkubatorių, ar palikti kaip yra ? Nes jei ryt šnerš Corydoras Paleatus (taškuotas šarvuotasis šamukas) patelė kitame akvariume, neturėsiu kaip atskirti tėvų nuo ikrų.
Reikia surinkti...

Visus, su akvariumu susijusius, mano įrašus skaitykite vienoje skiltyje Akvariumo dienoraštis, nuotraukas žiūrėkite mano Flickr albume Aquarium, o video - Youtube playliste Aquarium.

13333 dienų po Saule

2015 sausio 16-toji yra 13333-cioji mano gyvenimo diena.