Wednesday, January 11, 2017

Pardavimui


Naudota fototechnika, optika, projektorius ir priedai pardavuimui.
860201068 Gediminas
















































Monday, September 26, 2016

Kas yra toji - Fotografija ? (juodrastis)

(Tai neredaguotas, necenzuruotas filosofuojantis juodrastis, netaisytas nei gramatika, nei stiliumi)

Per 28-erius fototechnikos tampymo metus žinau tokia ivairove "fotografija" vadinamu reiškiniu, kad galvojes kelias savaites vien apie tai, taip ir nesugalvojau vieno sakinio Jai apibudinti.

Kas yra toji - Fotografija ?

Man tai - isišaknijes šešeliu žaismas žmogaus samoneje tarp Saules ir Tamsos, Aušrines ir Pilnaties.
Sugebejimas atsiverti Šviesai, ir kartu nebuti perjautriam.
Noras išvysti tai, kas paslepta nuo žmogaus akies.
Kartu - bergždžios Žmogaus pastangos sustabdyti laiko dalele, bei neimanoma svajone - erdve atvaizduoti plokštumoje, kad ji vel sukeltu erdves ispudi.
Tukstantmecius nesibaigianti tobulybes paieška...

Tai ir eile atradimu filosofu samoneje bei alchemiku eksperimentuose, sekamu išbyrejusiais nuo fosforo dantimis, rugšciu išesdintais plauciais ir eretiku deginimais ant laužu, paskatinusiu sukurti milijonus išradimu.

Aš vis dar nežinau vieno sakinio, kuris apibudintu Fotografija geriau, nei pats graikiškas jos pavadinimas - "šviesa" ir "piešimas". Ir tai nera Žmogaus piešimas šviesos pagalba.
Anaiptol!
Tai Saulės Piešimas savo Šviesa, kurį Žmogus taip konvulsyviai bando kontroliuoti.

Naikinanti Šviesos jega žinoma tukstancius metu - tuomet, kai mes piešeme olose, molyje, keramikoje ir audiniuose, Saule visa Žmonijos kuryba tik arde. Jos spinduliai išdegina bet koki pigmenta, gelsvai pilkšva lina pavercia baltuteliu ir nublukina visus dažytus paviršius. Jie suardo neprižiureta medienos paviršiu ir privercia trukineti uolas, o kieta kriaukles kiauta paleidžia dulkemis. Gyvybe teikiantis Šviesos srautas kartu negailestingai skaldo nelaistoma žemes pluta, o ištroškusio žmogaus lupas suraižo puslemis ir krauju...

Matant visa tai, kas galetu pagalvoti, kad Saule piešia?!
Tokia mintis gali kilti nebent filosofui...

Noreciau dabar išvysti kino Mo Di išraiška, pamaciusio kur nuejo jo ivardintas reiškinys. Mat jis pirmasis, V-IV a. prieš Kristu, pastebejo ir apraše patekusio per mažyti plyšeli Saules spindulio išblukinta pedsaka. Šitas primityvus Saules potepis iki šiu dienu išliko nepakitusioje formoje ir dabar vadinamas PinHole.

Taigi - prieš du su puse tukstantmecio Piešeja Šviesa ženge pirma savo žingsni i Žmoniu samone. Letai, priešiškai pasitinkama, bet nesitraukdama atgal.

Ji kantriai lauke progos ir ženge antraji žingsni lygiai po tukstancio metu, šešiems amžiams prikaustydama Bizantijos ir Islamo mokslininku demesi mažyte skylute tamsaus gobeleno užuolaidoje - Camera Obscura.
Matomai skylute paliko kandys, o ja pasinaudojusi Šviesa, vieninteliu spinduliu išpieše apversta lauko paveiksla aklinai tamsaus kambario sienoje. Šio reiškinio žmogus negali pamatyti staiga - tam reikia laiko, kad akis priprastu prie beveik aklinos tamsos. Šitas paveikslas nematomas, jei skylute per didele, ar per maža. Piešinys lieka nepastebimas, jei paviršius priešais skylute nera visiskai tinkamas.
Šviesa, paviršius, laikas ir skylė - šie Fotografijos kanonai - isitvirtino visam.

Taip Saule, abiem kojomis atsistojusi Žmonijos fantazijos gludumoje, dar tukstanti metu ruoše nuoseklu, nepastebima, bet po visa pasauli išbarstyta plana savo sprogstamai karjerai:

XII-XIIIa kataliku bažnycios šventasis ir vyskupas, vokietis alchemikas ir teologas Albertus Magnus atrado sidabro nitrita - fotocheminiu procesu pirmagimi;
XVI amžiuje - protestantas Georg Fabricius atrado sidabro chlorida, o italu vertejas Daniele Barbaro - apraše diafragma;
XVII amžiaus pabaigoje puse pasaulio išmaišęs saksonas Wilhelm Homberg pastebejo šviesoje tamsejancius elementus;
1760 metais prancuzas Tiphagine de la Roche knygoje apraše savo fantazijos vaisius, kuriuos galetume vadinti fotografijos proceso apibudinimu.

Galu gale - 1820-taisiais atsirado pirmasis pilnas, cheminis-optinis-mechaninis Saules kurybos irankis, kuri galima vadinti dabartines fotokameros prototipu. Nors tada nešiojo kita varda - "Camera Obscura with Lens". Isivaizduok - sumažintas "kambarys su skylute ir lešiu".
Pirma išlikusi juo daryta Joseph'o Nicéphore's Niépce's nuotrauka "View from the Window at Le Gras" - viso labo muilinas 1826-uju metu vaizdelis per langa, kuriam išsaugoti reikejo net 8 valandu išlaikymo.

Ir koks muilinas jis dabar beatrodytu, tada jo pilnai užteko, kad ivyktu Antrasis Šviesos sprogimas Visatos istorijoje, su nuvilnijusia pasekmiu banga:
kaip tik naujas chemijos, mechanikos ar fizikos atradimas - taip ji bandoma pritaikyti kare, medicinoje ir ... fotografijoje;
kaip tik išradimas kare - taip jam užfiksuoti bandoma panaudoti tai, kas pasiekta fizikoje, optikoje ir ... fotografijoje;
kaip tik sekme fotografijoje - taip bandoma pritaikyti kare, kosmose, chemijoje, pramoneje ir medicinoje...
Tam nera ir nebus galo...
Taip Sviesos Piesimas tapo techninio Zmonijos progreso dalimi.

Fotografijos bumo išdava - tukstanciai greitu ir letu, saugiu ir pavojingu, sudetingu ir paprastu budu padaryti fotografija...
Milijonai ivairiausiu senu ir nauju fotografuojanciu irenginiu ir...
Milijardai nuotrauku...


O kam to reikia?

Aiškiai suvokiami tik du Piešimo Šviesa tikslai:
- Sukelti ispudi.
- Parodyti tai, ko naturaliai negali matyti kito akis.

Pirmojo siekti galima ivairiai:
- užfiksuoti ir išsaugoti jaudinanti, bet neabejotina fakta, kaip tai daro karo fotografai ir skandalu medžiotojai; arba manipuliuoti, kurti ir fantazuoti, kaip daro filmu ir komercines fotografijos kurejai.
Antraji pasiekti galima fotografuojant tai, kas kitam nematoma ar nepasiekiama:
- bakterijas ir atomus, vandenyno dugna ar kosmoso platybes, lekiancia kulka ar žmogaus organizma iš vidaus.

Kitu tikslu Fotografijoje nenumatyta, ir ribos neapibrežtos.
Todel šiai kurybos formai nera nekintamu morales normu ir visos prieinamos priemones tinkamos. Vos tik apibrežiamos modernios šio reiškinio apžvalgos ir taisykles - tuoj po ju paskelbimo naujas atradimas, budas ir požiuris jas sulaužo ir sukuria naujesnes.
Ir niekas nesvarbu - nei laikas, nei kultura, nei budas, nei priemones. Svarbu, kad butu pasiektas bent vienas tikslas - sukelti ispudi arba parodyti tai, ko negali matyti kiti.
Vadinasi - Fotografija neturi morales ribu tikslams pasiekti.
Fotografijos morale - fotografuojanciojo ir ziurinciojo reikalas.

Ir net tada, kai bandoma atvaizduoti matoma vaizda be pakeitimu - kadras visada išklojamas plokštumoje ir neaprepia erdves, optika iškreipia formas, o technika niekada tiksliai neperteikia to, ka mato akis, arba parodo tai, ko akis matyti negali. Vien keiciant šešelio kampa ant veido, galima pakeisti žmogaus amžiaus ispudi bent dešimcia metu. Per viena minute...
Vadinasi - Fotografija niekada nerodo tiesos.
Ji samoningai ar ne, bet Visada Meluoja.
Bent dalinai.

Ir jau visiškai nesvarbu, kokia technika atliktas kadras. Pati technika nefotografuoja, todel ir kadro vertes nenusako. Kai kadras atliktas su technika už didžiausius pinigus, bet nieko nekalba i ji žiurinciam - jo verte nuline.
Bet jei užfiksuotas su kuo, kas papuole po ranka, o turinys ispudingas - jo verte kyla i aukštumas.
Vadinasi - Fotografijos verte nusako ne technika, o sukeltas ispudis žiurovui.

Fotografija yra techninis procesas, dažniausiai naudojamas banaliais - komerciniais tikslais. Jos užfiksavimui reikia tureti iranga, ideti pastangu, o sukurtas rezultatas buna matomas.
Vadinasi - Fotografija yra Kuryba.

Yra šaukianciu, kad Fotografija - tai Menas!
Aš su tuo nesutiksiu :)
Kad kurybos rezultata galetu vadinti Menu, jis turi savo forma, turiniu ir išpildymu atitikti vaizduojamojo meno kanonus ir tureti išliekamaja verte. Bet žmogaus dantu ar variklio defektu nuotrauku juk niekas nevadina Menu, nors tai taip pat - Fotografija.
Menu gali buti laikomas kadro kūrimas ir jo paieškos prieš fiksuojant, arba kadro apdirbimas po jo užfiksavimo. Dabar jusu telefone po vienu Instagram mygtuku yra daug budu "mjanui laužti", bet tai jau nebe Fotografija. Fotografijos metu vyksta daugybe techniniu procesu, matavimu ir skaiciavimu ir tik vienas Šviesos Fiksavimas. Uzgimusi kaip budas užfiksuoti per skylute krentancia šviesa, Fotografija tokia ir išliko. Nieko daugiau.
Vadinasi - Fotografija gali dalyvauti Meno kurime, bet pati juo nera.


Šviesos Piešeja nuejo dar toliau ir ilindo dar giliau!

Fotografuojant beganti žirga, greit besikartojantys fotografijos kadrai atsitiktinai pagimde didžiausia iš visu Menu, bei grazausia is visu Melu - kiną.
Tai ispudinga kurybos šaka, jungianti vaizda, teatra, garsa, šoki, daile, muzika, erdve, vibracija, akrobatika, cirka, erdvinius efektus, ir galybę inzinerijos...
Vadinasi - Fotografija yra audiovizualios kurybos dalis.

Sitoks - fotografiniu paveiksleliu greito keitimosi - principas dave pradžia animacijai, echoskopijai, televizijai, vaizdo efektams, sudetingiems skaitmeniniams matymo prietaisams, neišsenkanciam virtualiam pasauliui ir taip taip toliau ir taip be galo...
Tik pagalvokite - skaitmeninio žadintuvo ekranas - taip pat besikeicianciu skaiciuku Fotografija.
Siu besikeicianciu spalvotu paveiksleliu deka, juodai baltas, skaitmeninis, matematiku-programišiu pasaulis tapo patrauklus ir geidžiamas placioms masems, nors joms ir nesuprantama jo prigimtis.

Tik Fotografijos deka nebeliko sienu tarp tautu, rasiu ir kalbu. Nes tik Ji vienintele kalba visiems suprantamai - be žodžiu.

Fotografuotas vaizdas, perduodamas apjungus su garsu ir spalvomis, vibracija bei erdviniais efektais - kirto Žmonijos smegenims paraližiuojanti smugi ir didžiaja jos dali prikauste prie mirganciu plokšciu dežiu.
Tai pagrindinis manipuliacijos, propagandos, informacijos ir melo irankis visoms tautoms ir visoms kalboms. Trykštancio kraujo ir sprogimu ispudis isirežia tiesiai širdin, nuo to ispudžio žiurovo kraujas užverda ir jis vis labiau ima alkti ispudžiu! Net jei tas "trykštantis kraujas" buvo tik pomidoru pasta, o matomas sprogimas - kompiuterine animacija...

Baisiausia chaosa kelia tai, kad mes išmokome dauginti identiškas fotografinio reiškinio kopijas neribotais kiekiais - niekuomet jo nepalikdami, negaledami atsiplešti, nesiskirdami net lovoje!
Tapome greito, lengvai pasiekiamo, fotografinio ispudžio vergais.
Kartu - numušdami pasimegavimo menu skoni ir verte žemiau nulio.

Copy-paste, copy-paste, copy-paste, copy-paste, copy-paste...

Ir visa tai - Fotografijos darbas.
Visomis prasmemis AKINANTIS - Šviesos Piešejos treciasis tukstantmetis Žmonijos pasaulyje.



Tukstancius metu keitesi kartos, o Šviesos Piešimas su savo kosminiu pagreiciu išliko paslaptimi daugeliui.

Kas ji perpras?
Kas ji suvaldys?
Kas ji atbaigs?

Gal toks dar negime ?

Nebent atsirastu koks užsispyres, žingeidus, atkaklus, visiškai pasinešes vaikas, kuriam kaip ir Fotografijai - negalioja ribos. Kuriam, kaip ir Fotografijai - jo paties morale yra aiškus rodiklis, nurodantis krypti. Kuris gerbia mokytoja ne del jo amžiaus, o del žiniu ir patirties. Kuris butu gabesnis už savo mokytoja, ir nueitu už ji toliau.

Toks jaunuolis imtu žodžius giliai i širdi, detusi i galva šimtmeciu žinias, ir sugebetu padaryti savo išvadas. Jo pradžia butu lengva, nes visos priemones pasiekiamos, o kelias jau pramintas.

Bet jo akys!
Jos turetu degti noru pažinti desnius ir paslaptis!
Jo klausimai varytu iš proto aplinkinius, o entuziazmas gasdintu gimdytojus. Jis darytu eksperimentus, išbandytu viska, ka mes jau išbandeme ir tuo nepasitenkines eitu toliau. Jis neapsiribotu pagyromis del gražiu nuotraukyciu, ar pinigais už reklama viršeliui - jam niekada nebutu tobula. Jam butu niekada negana, jis kritikuotu save labiau nei aplinkinius ir todel neužmigtu ant pirmuju lauru.

Jo nepasotintu pripažinimas, nes jo širdis trokštu Pažinimo.

Del tokio vaiko butu negaila šaltu valandu, praleistu po žvaigždemis - tikintis meteoritu lietaus, ar paryciais tykojant nuo kalnu slenkancio ruko ežerui užkloti.
Negaila rugštaus kvapo nosyje, ryškinant juostas ir matant, kaip blausiai atgyja jo pirmojo portreto konturai.
Negaila tepaluotu pirštu, gaminant monokli iš seno mylimo objektyvo...
Su tokiu galetu rengti sleptuves pelkynuose ir ištisas savaites kasdien i jas temptis sunkios technikos prigrustas kuprines, laukiant gerviu šokiu.
Su juo galetu eiti i Himalaya ieškoti snieginiu leopardu, ar i džiungles - statyti infrarediniu kameru dar nepažistamoms rušims tyrineti…

Jis butu kantresnis už vyrus, nes eidamas i miška vietoje miegmaišio pasiimtu atsargini aparata.
Jis krykštautu linksmiau už kudiki, nes Pažinimo džiaugsmas netilptu jo krutineje.

Su tokiu galetu plaukti i juras...
Su tokiu galetu fotografuoti kara…

Ar tokiu vaiku dar kur nors rasis ???

Monday, December 7, 2015

Užsispyrusio žemaičio dialogas su užsispyrusia žemaituke.



Užsispyrusio žemaičio dialogas su užsispyrusia žemaituke.


Šitas žmogus vaikus moko :
- Turi būti su žirgu VIENA. Turi jausti jį taip, kad tu nurodytum, kur jam statyti koją, kada šokti, kada stoti, kada nuleisti galvą - be matomų judesių, be garso. Žirgas labai protingas, bet labai baugštus. Jei galvosi už jį, valdysi jį - jis tavim visiškai pasitikės, tave jaus, žinos, ko iš jo nori ir visą save patikės. Bet jei tu nežinosi ką darai, jei nejausi jo - jis taves neklausys, bijos, visko baidysis ir mes tave žemėn.
Būk su žigu toks, koks žmogus buvo senovėje - nežiūrėk kaip į gyvulį, žiūrėk kaip į save. Rodydamas į žirga, lietuvis sakydavo "AŠ-VA", arba "AŠ-VIENIS". Neskirdavo savęs ir savo gyvenimo nuo žirgo. Iki paskutinių laikų išliko įstatymas, kad pavogęs iš lietuvio žirgą - lygus užmušusiam savo brolį."


Ašvienis - taip dabar rašomas seniausias lietuvių kalbos žirgo pavadinimas, kurį dar naudojo mano tėtis. Aš galvojau, kad jis šaukia šveplai - ašvini!

Pasirodo - jis tarė senąja tarme - taip, kaip jis 376 kartus užrašytas Rig-Vedoje ir šiandien tariamas sanskrite.
Vedose Ashvini - dievai dvyniai-raiteliai, pradedantys dieną ir baigiantys vakarą, atnešantys pradžią ir gausą, kitų dievų gydytojai ir ajurvedos globėjai.
Ant lietuvių kraigų besipuikuojantys du žirgeliai dvyniai - tai dievai dvyniai Ašvieniai.
Ashva (ašva) - ir lietuviams, ir indams žirgas ir jo sinonimai.

O iš kur atsirado Vedos ir Indoeuropiečiai? Juk ne iš Indijos.

Tie žmonės, kurie save vadino "arya", kalbėjo ta kalba, kuri vadinama Proto-Indo-Iranėnų ir iš kurių kildinami visi iranėnai ir indo-europiečiai, gyveno centrinės azijos stepėse ir jūrų pakraščiuose dar 5000-2800BC.
Nuo 2800BC kultūra ėmė plisti.
Dalis jų pasuko į pietvakarius. Jų - proto-iranėnų kalba sunyko pirmoji.

Dalis jų kirto Indų kušo kalnus ir šiaurvakarinę Indiją pasiekė ~1800-1500BC.
Indijoje jie statė miestus, ir atnešė klestėjimą, savo kultūrą, kalbą, religiją.
Jie buvo lyginami su dievais.
Jų, 28-žių vyriausiųjų vardais pavadinti dangaus ciklai.
Arya buvo raiti ant žirgų, nelygu su jais suaugę. Jie atsinešė savo vardus - vyriausiąjį Ariją jie vadino AšvinI (azvinI), raitelius ašvin, o žirgus vadino ašva. Jie neskyrė žirgo nuo raitelio.
Apie 1000BC arya užrašė savo Vedas - svarbiausius rašytinius Indijos istorijos šaltinius. Jie paliko religinę vedų kalbą - sanskritą.
O paskui - išnyko.
Indijoje neliko ne vieno, kas namie kalbėtų tą kalba, kuria užrašyti šventieji Indijos raštai, kurie žirgą ir raitelį vadintų "ašvienis".

Bet dalis jų anais laikais pasklido į vakarus.
Dalis vis dar gyvena... Lietuvoje, Žemaitijoje.
Vis dar kalba, vis dar dainuoja.
O vienas užsispyręs karšuvis, žemaitis, moko vaikus elgtis ir gyventi su žirgais.
Neskirti savęs nuo žirgo, vadinti save ir žirgą AŠ-VIENIS.

Tuo žodžiu, kuriuo mokė savo vaikus vadinti arya, dar iki atsirandant Vedoms.

Wednesday, October 14, 2015

Kelti dirbtinus tikslus = kurti asmeninę tragediją

Tikslu kelimas ir prisirisimas prie ju - asmenines tragedijos priezastis.

Daugybe metu analizavau save ir kitus - tai prasidejo vadybos ir pardavimu kursuose, bei seminaruose, tesesi krikscioniskoje aplinkoje, veliau - santykyje su savo vaikais, fotografijoje - anlizuojant gyva busimo portreto turini, ir galu gale - veidoskaitoje.


Visa sita laika is vienos ar kitos puses buvo analizuojami gyvenimo tikslai ir ju siekimas:
- kodel zmogus silpnavalis;
- kodel jis palieka vaikus del uzsienyje gaunamos duonos;
- kodel ir kada jis paluzta;
- kaip pakyla is duobes;
- kodel vienas turtingas, o kitas skursta;
- kodel vienas pasieka beveik viska, ka zada, o kitas nuolat viska meta?


Pirmas dalykas, kuri ismokau apie tikslus - vaikai iki 6 metu tiksliai zino, kas jie nori buti uzauge.
Ir aplinkai "pakoregavus" tuos norus, net juos pasiekus, jie niekada nebuna laimingi.
Grazinti suaugusi zmogu i sugriauta vaikyste - buna labai sunku arba neimanoma.
Tai gan nesunkiai galima pasiekti trumpam - emociju suzadinimu ir sektantiskomis manipulaicijomis. Bet rezultatas buna trumpalaikis, ir neretai - tragiskas.
O kad zmogus griztu prie savu troskimu ir visiskos laisves nuo primestu svetimu tikslu - pavyksta tik vienetams.

Todel labai svarbu - nepririšti ir neprisirišti prie kažkokio konkretaus ilgalaikio tikslo. O galbūt jo visai neturėti.

Keista? Neitikėtina? Pikta?

Visai ne.

Mes nuo gimimo turime idetus TIKRUOSIUS tikslus.

Net nieko nenoredamas zmogus, nori isgyventi, valgyti, miegoti, myleti, buti mylimu, reikalingu.
Ir pajutes, kad gali tai pasiekti - padarys viska pats, be jokiu "susigalvotu", o is tiesu - kitu pavyzdziais primestu tikslu.

Kad ismaitintu savo vaika, jis naturaliai atras, ka moka, islavins talentus ir isugdys igudzius.

Juk taip daznai, mamos, baigusios inzinerija, budamos su vaikais, tampa puikiomis fotografemis ar tapytojomis - ne iš neturejimo ka veikti, o is laisves daryti, ka tinkamos.
Vyriskis, baiges tris aukstuosius ir vilkes per gyvenima nesekmes, galu gale atranda savo ir seimos ramybe, tapes vilkiko vairuotoju.

Pavyzdziu daugybe.

Tai, kas žmonėms einasi lengvai, dazniausiai jiems įaugę kaip natūralus pavyzdys iš aplinkos, be jokių primestinių tikslų statymo - versliniko sūnui daryti pinigus žymiai paprasčiau nei siuvėjo sūnui, kaip ir muzikanto sūnus dazniausiai turi labiau išlavintą klausą už architekto sūnų. Be jokių pastangų, iš jo natūralios aplinkos.
Pažįstu begalę finansiškai sėkmingų žmonių, kurie viduje jaučiasi nelaimingi ir vieniši, lyg per lietų lauk išspirti šunys...

Visda būna išimčių.
Bet tapti išimtimi, kitokiu, pakeisti save vardan tikslo - dažniausiai toks skaudus ir sunkus kelias, kurio gale pasiektas tikslas, po trumpo pergalės dziaugsmo, dazniausiai neteikia issvajotos laimes.

Aplinkos pastovus brukimas "pasikeisk, pasiek, tu gali", daznaisuia iveda i savigrauzos ir kaltes jausma, norint, bet negalint buti kitokiu.
Tai labai naudinga masiniam vartojimui - kuo asmuo nelaimingesnis, tuo daugiau jis isleidzia "laime nesanciu dalyku" pirkimui. Dirba dirba dirba, kad nusipirktu "labiau laimingesni" daikta, tada nuo itampos savaitgali geria arba "tusinasi", kad nuslopintu savaites stresa, ir ateinancia savaite vel dirba dirba dirba, kad galetu "pagerti" ir nusipirkti "laimingesne laime" nesanti daikta/paslauga.


Kas naturaliai atranda savo vieta - trumpalaikiai tikslai ir uzduotys patys iskyla pries nosi. Jie nevargina, nenesa nemigos, nezudo sveikatos.Nuo ju atsirandantys rupesciai ir begimas - malonus dienos gale. Pažįstu laimingų žmonių, kurių visuomeninis statusas labai įvairus - nuo pagalbinio statybose iki kapitonų. Jie laimingi, nes darydami tai, kas naūraliai sekasi, jie pasitenkina tuo, ką iš tos veiklos gauna.


Pats geriausias is visu tikslu, kuriuos man teko analizuoti, ir kuris suteikai daugiausiai laisves ir laimes:
"Padaryk siandien viska, ka gali, ir taip gerai, kaip tik gali. Palik viska vienai dienai. Atsikeles ryte ziurek atgal tik i gerus dalykus."
Nesigrauzk del nepadarytu darbu ar padarytu klaidu. Net jei vakar viskas nepavyko, bandyti vel padaryti tai, ko is taves reikalauja si diena, nes daznaiusiai - kita diena reikalauja visai kitu dalyku, ir neverta su savimi temptis vakarykstes nesekmes. Net jei reikalauja tu paciu dalyku - aplinkybes buna kitokios, igudziai kitokie, oras kitoks ar sviesa kitokia. Atsisukti atgal tik tam, kad atrasti, kas buvo gerai, perzvelgti pavykusius darbus ir bandyti juos atkartoti.

Baigsiu kita diena....

Tuesday, March 24, 2015

Prokrusto lova lietuvių tarmėms. Arba "kap Jablonskių Jonis mūsų tarmes ruomija"...

Priesėsu vyna dyna i parašysu viskun, kas gul unt širdys
Apie tun Jonuli, katras iš mums brungių i supruntamu šnekų padirba juovala su slaviška gramatika...

Daug metų mano širdį akmeniu slegė klausimas - kodėl gražios, ir ypatingai senos mūsų tarmės, kalbininkais vadinamų kabinetinių impotentų nuolat kastruojamos, darkomos ir keičiamos kratiniu, kuris vadinamas "bendrine lietuvių kalba" ?..
Kodėl žodžiai, kuriais kalbėjo lietuviai, žemaičiai, dzūkai ir kitos broliškos gentys, dabar keičiami ir linksniuojami beveik identiškai rusų gramatikai?

Atsakymą man padiktavo politika. Visiškai netikėtai - Landsbergio asmenyje.
Juk visą šitą tarmių kastraciją pradėjo V.Landsbergio senelis ir V.Žemkalnio uošvis - Jonas Jablonskis.
Matydami, kokie rieda obuoliai, nesunkiai galime spręsti ir apie obelį. Tragiška.

Dabar dar tik pradedu juodraštį, bet būtinai surašysiu viską, su detalėmis, kaip rašiau apie LDK kunigaikščio Gedimino dukters Aldonos palikuonis Europos valdovų rūmuose.

Parašęs paskelbsiu nuorodą socialiniuose tinkluose.

Tuesday, February 10, 2015

Ginto Jūdvyčio atminimui - minsiu mūsų senais žvejybos takais

Prieš daug metų, vėlyvą pavasarį, su Gintu turėjome pačią nesėkmingiausią žvejybą - nepagavome ničnieko :)

Bet per dieną mynėme dviračiais nuo vienos vietos į kitą, vis tikėdamiesi ką nors pagauti skirtingu paros laiku...

Dedu du maršruto žemėlapius, nes į viena netelpa visi taškai:
Šilalė, Divytis, karosynas prie autostrados, Akmena prie autostrados, Jūra (upė) prie Pajūrio, Jūra ties Kamščių karjeru ir Šilalė.
Paskutiniai kelionės kilometrai nuo Pajūrio pro Kamščius iki Šilalės buvo žvyrkeliu. Tai tamsoje grįžus, nebėjo nužergti nuo dviračio :)
Po kiek laiko sumaniau pamatuoti atstumą - žemėlapis rodo 94,8km.
Mynėme baltarusiškais vyriškais dviračiais (nepamenu, kaip vadinosi).
Nesu numynęs daugiau.

Pernai, birželio 06d Gintas mirė.
Šiemet, jo mirimo metinių proga, birželio 06d, praminsiu šituos kilometrus jo atminimui.

P.S. Su GPS tiksliai nuimsiu visą maršrutą, nes žemėlapyje neina sudėti tikslių taškų.


Thursday, February 5, 2015

Gandai ir Naujienos

 Tema parasiau efoto.lt

Visi žinome, kaip vertybinių popierių birža sukelia ekonomikos krizę per kelias valandas.
Jai tereikia paleisti gandą - "karas, badas, tragedija", ir visi iškart stengiasi atsikratyti nuostolingų akcijų...

Tas pats ir su technikos gandais - gamintojas saikingai anonsuoja naujienas, siekdamas sužadinti galimų klientų susidomėjimą, bet nenuvertinti lig tol buvusio produkto. Tik

savalaikis naujienų žinojimas garantuoja rinkos stabilumą.

Kiek svarbus momenttinis gando paskleidimas vartotojų (šiuo atveju - pentaxistų) tarpe?
LABAI.
Nes jis tiesiogiai aktualus finansiškai. Tik suprasdamas daiktų vertės kitimą, galiu prognozuoti savo piniginę. Žinodamas, kad bus mane dominantis FF, aš ryte nebepirksiu APS-C objektyvo. O visus neparduotus FF objektyvus iš skelbimų išimsiu, arba pakelsiu kainas.

Du Faktai:
1. Vakar aš sėdėjau Tauragėje, kalbėdamas apie Pentax FF objektyvų perdarymo galimybę kitiems FF bodžiams. Ryt būčiau pradėjęs ieškoti tekintojo naujiems bajonetams. Po paskutinės naujienos, visi planai pasikeitė.

2. Per šiąnakt (diena USA) pentaxforum'e iš skelbimų jau dingo dalis puse FF fixų, o kitiems pakilo kainos.

Dirbtinai stabdant naujienas ir gandus šiame forume (Ignas trina Pentax grupes naujienas ne pirmą ir net ne dešimtą kartą), jos jau kelias valandas aptarinėjamos Facebooke.

Kai "naujiena" buna pavėluotai paskelbta efoto, ji jau nebeįdomi, nebeskaitoma ir nebekomentuojama tų, kam iš tikrųjų aktuali. Elementaru...

DU KLAUSIMAI IGNUI:
1. Koks skirumas KAS paskelbs naujieną čia?!
Argi ne svarbiau, kad ji būtų čia paskelbta, ir šio tinklapio nariai tai aptarinėtų? Kam savanoriškai stabdyti šio forumo lankomumą? Kam užsikrauti aktyvių vartotojų darbą ant

admino pečių? Ar ne geriau būtų daryti savo darbą kurį gali atlikti tik adminas, vartotojams paliekant savo darbą - naujienas, aptarimus ir diskusijas?

2. Ar žinai, kaip UŽPI..., kai rašai, dėlioji žodžius, kartais šąlančiasi pirštais, kartais ieškai WiFi, kad parašyti bendraminčiams naujieną, o ją ima ir užblokuoja!
Lyg būtum iškeikęs visą bendruomenę...

Šitie klausimai retoriniai, nes jie turi VISIEMS akivaizdų atsakymą - tai elementari NEPAGARBA.
Tad tiesioginis Igno atsakymas nebūtinas.
O ta nepagarba, individualūs blokavimai, pasikartojantys apribojimai, bei žinutės "nevaryk Dievo į medį" lipa per gerklę...

Nebijau būti ištrintas, nes zmonių, su kuriais bendrauju gyvai, neriboja efoto. Tie, kam manęs reikia - žino, kaip mane rasti už efoto ribų.

P.S.
Igną, kaip vieną iš pagrindinių kenkėjų pentaxistams (už dešimčių diskusijų blokavimą ir temų trynimą), aš ištryniau iš efoto Pentax grupės. Seno Pentax objektyvo turėjimas nė vieno nedaro pentaxistu... Jis neturi moralinės teisės joje vėl atsidurti.

P.P.S.
Nesunkiai prognozuodamas Igno reakciją, tą patį tekstą kopijuoju į savo blogspotą, FB profilį ir pasidarau printscreen.

Na, po šitokio Igno prisipažinimo man aiškūs efoto reikalai.
Nebeturiu ką pridurti ir nieko ten rašyti nebežadu.