Pati brangiausia gyvenimo Airijoje dalis - isvykos i kalnus.
Tinkamai apsirengus ir pasiruosus netiketumams, turint bent viena Pentax WR objektyva, (nes pradeti lyti gali per 5 minutes), ir isisodinus pora "zaliu" didmiescio kaimynu su sportbaciais, kurie per 9 metus airijoje ne karto nebuvo kalnuose, galima istrukti is civilizacijos, ir ikvepti visais plauciais!
Trecioji musu isvykos stotele trunka trumpai - ima merkti dulksna.
Tikrai nepasakysi, kad lyja - greiciau debesis, persivertes per gretimu kalnu virsunes, ir nesutikes vejo, kuris ji kilsteletu, sudribo i slenius, slinkdamas kaip dregna putra.
Tik pradejus bristi miskan per varvancius papartynus krioklio link, mano 4 keliauninkai ima skustis, kad slapios kojos, slysta sportbaciai, kad issisuks kojas ir nusilaus sprandus...
Ju zodziuose yra tiesos - su gamta nepajuokausi, o slapiuose kalnuose - ypac.
Tad ivedes juos i miska vos kelis simtus metru, palieku saugioje medziu paunksmeje prie ciurlenancio vandens fotografuoti gelytes, o pats kiek prasilakstau :)
Tako jokio nera, medziu isvartos, astrus, rubus draskantys krumynai ir durpeti pelkiu duburiai
tarp statmenu akmens luitu, aplipusiu slystancia slapia samana...
Zingsnis ne ten - ir is manes liks beforme kruva...
Issirenku tiesesni marsruta palei kriokli zemyn, ir sliuoziu kuo greiciau ir tiesiau - viena ranka skindamasis kelia ir prisilaikydamas, kita ranka prilaikydamas fotoaparata. Stabelejes vis pafilmuoju...
(velaiu imesiu ir i Youtube)
Nuo fotiko jau kapsi, bet kadangi vejo nera ir smulkus laseliai krenta statmenai - nepergyvenu. Pentax + WR isbandytas daiktas.
50-100 metru zemyn nuciuoziu per kokias 10 minuciu. Visa jau purvinas, bet mano rubai tam ir skirti. O ant kamufliaziniu Lietuvos armijos kelniu nelabai ir matosi...
Tada surandu priejima prie krioklio, is ten pasisaukiu savo bendrazygius.
Paerzindamas nufilmuoju ir nufotografuoju juos is apacios, kiek traukia mano WR kito 55mm, ir...
uzsikises fotoaparata i uzanti ir priseges dirzu viduje ir is virsaus - imu slidziai kabarotis aukstyn.
Sekanti pusvalandi mano nekantrus keliauninkai, isnaudoje "visus" idomius siuzetus, kas minute mane saukdami ir girdedami cia pat, bet per krumus ir akmenis nematydami, ragina skubeti...
As skubu. Skubu smagiai, nes esu mieste issiilsejes. Tik keistas jausmas - pagal garsa atrodo, kad tuoj ranka pasieksi, o jie kaip nearteja, taip nearteja...
Tris kartus tenka ieskotis kelio is naujo, tenka kirsti kriokli i kita kranta ir atgal, kol iki ju prasibraunu. Jiems jau vesu, o man karsta - padariau gera apsilima :)
Jie jau patys skuba i masina, kalbedami apie karsta arbata ir sumustinius, nes dar nezino,
kad uz 30minuciu kelio masina, ju lauks naujas...
akmenuotas, vingiuotas ir labai nepatogus dvieju valandu takas ausktyn - i Glenda River istakas
Tarp oziu ir stirnu, migloje ir be jokios uzuovejos... per akmenis ir klampia durpinga zole...
Tik nebus slapiu paparciu ir samanotu medziu virs galvos - tai gales geretis atsiverianciu slenio vaizdu, ir ... aikcioti.
Kai kas - net verkti...
Auksciau - misko krioklys is trecios stoteles.
Zemiau - keletas ketvirtos stoteles kadru...
Pirmas kadras - tai retai pasitaikanti bendrazyge (Dubline studijuojanti maskviete), kuri mokejo elgtis vienu is mano Pentaxu, ir iamzino mane pati. Nebuvau jos mates iki tol, nesutikau ir po to.
Bet uz kadrus su savimi as jai - be galo dekingas.
Kiti kadrai bus tada, kai labai pasiilgsiu kalnu...
No comments:
Post a Comment