Avarija. Reportazas

Liko pusvalandis. Varom!
5 minutės iki "T.K.Max", ten 20 minučių, tada 5 minutės iki namų, tada varom gėlių į pievas skinti...
Vėl namo, dušas, lyginimas, atvirutė ir gimtadienis...
.
.
Atsitokėju...
.
.
Guliu.
Kaktą skaudžiai rėžia asfaltas.
Bandau apsiversti ar atsikelti.
Nesėkmingai.
Kažkas nuo nugaros nutempia kažkokį svorį.
Po kelių bandymų atsistumiu delnais nuo asfalto.
Vos laikausi keturpėsčias.
Širdis daužosi, kvėpuoti kažkodėl sunku.
No nosies kažkas kapsi, srūva i akis...
Pasiremiu kaire ranka, dešine nusibraukiu tekančią šilumą nuo akių, nusitraukiu nuo galvos "arafatkę" ir užspaudžiu kaktą.

Atsimerkiu.
Aplink migla. Pasiremiu dešine, graibau kaire akinių.
Surandu kažkur netoli, po kuprine. Užsidedu - matau neaiškiai.

Kažkas patapšnoja per petį klausdamas - "Are you allright?"
Neatsakau. Neturiu jėgų pasakyti žodžio.
Ir nesuvokiu - gerai aš, ar blogai? Klūpau toliau, bandydamas nuraminti kvėpavimą.
Galų gale išgirstu mašinų gaudesį, žmonių aimanas, šaižias sirenas.
Pasuku galva - ties mano kojomis tamsus buferis, virs jo - mirksintys avariniai, o aukščiau - geltonas klaksonas...
Pirmas aiškus suvokimas - TAXI.

Galų gale, pasistūmęs dešine, persiverčiu aukštielninkas ir užstumiu užpakalį ant šaligatvio borto.
Viskas tvinksi.
Kažkas garsiai rėkia.
Pakeliu akis - dešinėje aukštas pusamžis žmogus tamsiai mėlynais marškiniais rėkia į mobilų apie kažkokią sankryžą ties kažkokia parduotuve.
Atsisukęs į mane nutyla per puse žodžio, jo akys išsiplečia, o veidas pabąla.
Antras mano suvokimas - "atrodau blogai".

Nusiimu akinius ir nubraukiu arafatke veidą - per visą delną ji ne khaki, o bordo spalvos.
Man iš kairės šūksniai. Pasuku galvą - artėja du tamsiai mėlyni siluetai plokščiomis galvomis.
Mano galva nusvyra, galvoju - kodėl jų galvos plokščios?
Trečias suvokimas - tai policijos kepurės (Garda).

Kažkas kažką man sako - suku galvą kairėn į tą balsą, o matau raudoną mirksiuką. Įsižiūriu - mažas mirksintis raudonas žibintas... Dviratis..?
Ketvirtas suvokimas - Dviratis!

Staiga prisimenu! Bet tik DVI važiavimo dviračiu akimirkas:

Prieš nosį astidaro mašinos durelės.
Užmerkiu akis prieš pat asfaltą.

Daugiau nieko - jokių stabdžių, skrydžio jausmo, riksmo, keiksmo, bandymo nukristi kitaip, saugotis, persiversti... Nieko. Du kadrai per vieną akimirką - prieš smūgį į dureles ir prieš smūgį į asfaltą.

Užplūsta jaudulys, adrenalinas, širdis vėl ima kalatoti, visą ima purtyti.
Pentas suvokimas - SKAUDA!

Bandau atsistoti - pavyksta tik atsistumti kiek rankos siekia... klesteliu ir sėdžiu toliau.
Kuprinė! Fotikas!
Imu grabaliotis aplink, bet čia man trukdo Garda - kažką sako, kažko klausia...
Bet man paukščių kalba - nieko nesuprantu ir nenoriu suprasti.
Neina pasiekti kuprinės! Kodėl !?
Nesuprantu kas vyksta, pasimetu, norisi žliumbti kaip vaikui.
Nesipriešinu, pasiduodu.

Pareigunas stipriai spusteli petį ir klausia mano vardo.
Atsakau "Dži". "Mister Dži", "I'm Lithuanian, full my name is too dificult for You".
Jis dar kartą klausia to paties - neatsakau, o suradęs kišenėje ID kortelę, jam paduodu.
Jis paima, atsistoja, paduoda kolegai. Tas kitas, kolega, kažką klausinėja ir užsirašinėja kažkokio storulio.
A, Taxi vairuotojas!
O mentas mane ima užknisti, nes vėl ir vėl ir vėl klausia  - "What is Your name?"
Aš pykti pradedu - ko jis prikibo?! Jis ką, trenktas?!
"My name is Gediminas  - "Dzi - Y - Di - Ai"... man nebaigus, jau klausia pavardės, atsakau trumpai, tada šiandienos datos...
Šeštas suvokimas - iškyla epizodas iš kažkokio filmo, ir man daeina - čia gi tikrina sąmoningumą !

Tada imu atsakinėti į garda klausimus, galvodamas apie fotiko buklę.
Prisitraukiu kuprinę, atsidarau ir traukiu lauk viską - murzinas darbines prijuostes, vežamas namo skalbimui, maišelį bananų, darbo užrašų sasiuvinius, išbyrėjusias baterijas...
Pasiekiau fotiką!

Įjungiu, patvirtinu 135mm Jupiteriui, padarau kelis šūvius į gatvę - veikia, įjungiu peržiūrą - rodo.
Kišu į kuprinę, užtraukiu ir galvoju...
Kodėl kakta skilo, o fotikas kuprinė ne? Prisimenu. Kažkas man ją nuėmė nuo pečių jau gulint - ji nesitrenkė į žemę.
Atsikvepiu.

Gard'menas kažką kartoja kelis kartu, tempdamas už rankos. O man ją taip skauda!
Keliu akis į jį su mintimi - kai aš tau trenksiu su sveika!
O į mane žiūri moteris, pareigūnė, susirūpinusiu veidu.
Įsiklausau...
Ji klausia - ar galiu judėti, ar man išeitų pasitraukti nuo gatvės?
Man atrodo toks durnas klausimas - žinoma, kodėl gi ne?!
Pašoku gana lengvai, bet galva apsisuka, per kaktą kerta žaibas ir per nosį čiurkšteli upelis.
Iš to, kaip ji mane sugriebė, supratau, kad kritau.
Ji laiko, aš svyruoju, bet jau einu !
Užsimerkiu - pavargau.

Kažkas šaižiai rėkia!
Atsimerkiu - gaisrinė. Dar vienas ekipažas policijos, ir Ambulance.
Pagalvoju - "Aplink mane minia kaip per Obamos vizitą. Ir gatvė ta pati, ir tik keli šimtai metrų nuo šios vietos. Tik niekas nefotkina"
Pasodina mane ant artimiausio pastato žemos palangės, atremia nugarą į apsaugines žaliuzes, ir kamantinėja - ar turiu "Medical Card", ar dirbu ir kur, kur gyvenu, kas būtų tas, kam skambinti kritiniu atveju?
Sakau adresą ir draugo vardą, o telefoną išsitraukiu jo numeriui pasakyti.
Ausyse skamba... "kritiniu atveju... kritiniu atveju... kritiniu atveju..."
Ir nuo vienos minties paplūstu ašaromis:
"Kas paskytų Kristijonui ?!"

Sėdžiu lyg būčiau likęs vienas pasaulyje, gerklėje kabo guzas, o per ašaras ir nuo kaktos tekantį šiltą skystimėlį nieko neįžiūriu...
Manęs vėl mandagiai klausia numerio.

Ta pačia arafatke nuvalau akinius ir nusibraukiu visą veidą (pagalvoju - kokia ji galėjo būti murzina) ir nurijęs guzą padiktuoju Gard-woman numerį.
Grįžtu į dabartį.


O tada kyla mintis: dėl viso pikto - reikia užfiksuoti faktą. Žvalgausi fotiko kuprinės - pamatau ją rankoje gardmeno, kuris kamantinėja taksistą. Per toli.
Sakau "Sorry, man dabar reikia", atsstumiu nuo pareigūnes, atsilošiu ir dar kartą nusibraukęs kaktą skara, nusifotkinu mobiliuoju - padarau pirmąjį savo viešai publikuotą selfį.
...


Ir tik po gerų kelių valandų, nuvežtas greitąja į ligoninę ir atsikvošėjęs, kai atmintis buvo (beveik) grįžusi ir nebetrūkčiojo, kai akyse nebesiliejo, ir kojos nebeklupo, belaukdamas medikų apžiūros (4 valandas), kilo mintis įkelti tą nuotrauką į efoto.
Bet tik nuotrauką.
Visą tekstą surašiau bandydamas susidėlioti sau detales tik kitos dienos vakare namuose.

2011_0601 Šiandien atrodau taip.