Tuesday, November 15, 2011

Ko gi verki?! Dangau...



Šiandien - lygiai metai, kaip aš antrą kartą grįžau į Dubliną.
Prisiminęs tai, pasikėliau metų senumo archyvus. Pirma pasidžiaugiau vaikų foto ir video, o paskui susiradau ir save... O, varge - pats save sukrėčiau !
Geri buvo metai - net pamiršau, kokia siaubinga buvo jų pradžia.

Radau, ir šiąnakt užbaigiau vieną, tuomet nebaigtą, posmą...
Nuotrauką parinkau iš daugybės 2011.11.11 bandymų.

Ko gi verki?!
Dangau griausmingas!
Kam plūdai ašarom kelius?
Vis leidi debesis lietingus
Ir ežerais verti laukus!

Negi ir tu - jauties padurtas
Iš pasalų klasčios lemties?
O galgi tau Amūras - tuntą
Strėlių suvarė lig širdies?

Kad dūsauji - grūmi padandgėm!
Ir miegančius vaikus keli.
Savom strėlėm švaistaisi žvangiai -
Gerai, kad jųjų daug turi...

O vistik, gal - kaip mes, mirtingi,
Kenti dėl netekčių, kaltės?
Gal abejoji, gal pritingi ?!
O tai supratęs, vis išliet -

Ant mūs bandai tą sugedimą.
Ir visa, kas tik tavyje,
Čiurkšlėm žemyn tekėti ima...
Bet to negali būt! Ne, ne!

Juk tiktai mes grabus savuosius,
Nublizgint bandom iš viršaus.
Griechus sukaišom į pakrosnius,
Kad niekas kits jų nepagaut...

Tu neverki ? Tik žemę laistai ?!
Aš jau tikėjaus būt draugu...
Tad skrisk! Kai čia mazgot pabaigsi
Aš sau toliau - sausai verkiu

20111115 Dublinas

No comments:

Post a Comment